Aštuntas pasakojimas

Nuo seno prie upių, ežerų, pelkių, ypač miškų tankumynuose, gyveno laumės. Šviečiant mėnulio pilnačiai, rasotose pievose, jos linksmindavosi, šokdavo ratelius, supdavosi medžiuose. Vakarais, saulei nusileidus, jos susirinkusios skalbdavo audeklus, ausdavo, verpdavo, maudydavosi pirtyje. Kad įgyti laumių palankumą, moterys eidamos iš pirties palikdavo joms prišildyto vandens, muilo, vantų.

Kartą Tatulos pakrantėje bernas ganė avis. Kaip jis nustebo, rytą radęs apkirptą avį. Bernas nusprendė patykoti, kas per niekadėjas šitaip išdykauja. Pasislėpė tankiuose krūmuose ir laukia, nemiega, stebi, kas ateis naktį. Pakilo didelis, tirštas rūkas ir bernas išgirdo kažką krykštaujant ir čiauškant žirklėmis. Nedrąsiai praskleidęs šakas, pamatė laumes avis kerpant. Bernui iš tos baimės net visos blusos numirė, dar giliau jis įlindo į tankmę ir bijojo net krustelėti.

„Jau visos avys nukirptos, bėkim iš čia“, – išgirdo bernas. „O ką darysime su tuo avinu, kuris krūmuose pasislėpęs?“ – paklausė kita. „Nukirpkim!“ – sušuko laumės ir pasileido į krūmus.

Ryte žmonės berną rado nukirptais plaukais, nutampytais ūsais, negyvai užmyluotą…