Dešimtas pasakojimas

Senasis malūnininkas buvo drąsuolis, koks reta. Nebijojo jis nei nedorų žmonių, nei piktų žvėrių, nei vaiduoklių ar šmėklų. Sugyveno su visais, kiekvienam gerą žodį ištardavo, paprašytas patardavo ar padėdavo kuo galėdavo. Seni žmonės pasakoja, kad jis kiekvieną penktadienį iškūrendavo pirtį, išsivanodavo, o išeidamas, pro ūsą tyliai tardavo:  „Nepuikavokit, kam reikia, ateikit, išsivanokit“. Ir matydavo, kaip kartais tirštas, tirštas rūkas įslinkdavo pirtelėn ir ten kažkas krykštaudamas pildavo ant akmenų vandenį ir vanodavosi. Ir nesuprasi, ar ten laumės, ar Raubo Ona naudojosi senojo malūnininko gerumu…

Vakarais jis ant laiptų padėdavo pieno ąsotėlį ir duonos kriaukšlelę.

Kai malūnininkas mirė, pradėjo malūne dėtis keisti dalykai: prieš nosį užsitrenkdavo durys, dingdavo daiktai, kažkas bėgdavo laiptais, tyliai ir gailiai raudodavo kažkur pastogėje. Taip liūdėjo kaukučiai, nematomi malūno gyventojai…

Dabar, kai malūnas vėl pilnas gyvybės, kaukučiai vėl linksmi – džiaugiasi kiekvienu svečiu, slapčia jį apžiūri pro plyšį, sukikena. Kartais pasiverčia į mažą triušiuką ir nubėga pasisveikinti. Gal ir tu matei mažuosius kaukučius?