Septintas pasakojimas

Oi, kiek daug mena upė Tatula… Buvo laikas, kai senuoju tiltu be perstojo riedėjo vežimai į Rygą, Bauskę, gabendami grūdus, kailius, sviestą, sūdytų lašinių kubilus. Iš ten link Pasvalio grįždavo su silkių statinėmis, geležies dirbiniais ir pačiomis įvairiausiomis prekėmis. Tankiai medžiais ir krūmais apaugęs slėnis buvo puiki vieta plėšikams užpulti neatsargų prekeivį, kuris karčemoje padauginęs  arielkos ryždavosi tęsti savo kelionę. Spjaudydavosi vokiečių pirkliai plūsdamiesi, kad čia rauben – plešia, grobia ir atiminėja, bet patyliukais ir džiaugdavosi, kad išnešė sveiką kailį…

Tik senasis malūnininkas nieko nebijodamas vaikščiojo tiltu. Ar žvarbią žiemos, ar tamsią vasaros naktį, ar rytui brėkštant, kol dar visi saldžiausią sapną sapnuoja, jis su maišioku ant peties, linksmai pašvilpaudamas keliaudavo savo reikalais. O ir ką atimsi iš drąsuolio?