Šeštas pasakojimas:
Kai migla virš Tatulos pakyla, senasis ąžuolas šnabžda:
,,Raubo Ona vaikšto, talkininkų ieško“…
Jis prisimena, kad Graži buvo Raubo Ona!
Tokia geltonkasė, mėlynom akim. Apie jos grožį ir darbščias rankas, ne vienas bernelis buvo girdėjęs, jos grožį matęs. Deja… išranki buvusi. Vis savojo svajonių bernelio laukusi.
Būdama darbininkė – laiko veltui neleido: audė drobes įvairiais raštais margino, į kraičio skrynią dėjo. Ir kokių tik piršlių pas Raubas nebuvo ir kokie tik berneliai čia nesilankė, pasipiršti jai norėdami. Bet ji visiems kartojusi: Ne, ne, ne!.. Per prasti, netinkantis jai į porą, nors tu ką!
Vieną šiltą vasaros dieną, nutarė visą kraitį saulėje pravedinti, Tatuloje perskalauti. Nunešė linines drobes, plovė, džiovė, tiesė ant žolės, krūmų krūmelių čia pat pakrantėje. Džiūvo, bolavo visa daugybė po vasaros saule.
Staiga apsiniaukė dangus ir pakilo neregėtai smarkus vėjas, ėmė siausti, medžių šakas laužyti, viską plėšti ir su dulkėmis maišyti… Taip baisu buvo, nes niekas dar tokios audros nebuvo regėjęs…
Čiupo vėjas Onės plonas drobeles, kėlė lyg debesų, tarsi pažiūrėt iš aukščiau norėtų į jos darbą, o vėliau – metė į sraunų Tatulos vandenėlį. Oi blaškėsi pakrantėje Onė, oi verkė savo prapuolusio kraičio!
Šoko į Tatulos vandenėlį, drobelių rinkti. Per gilu buvę, tai srauni Tatula ir ją pagavusi, nešusi nunešusi ne tik jos darbą ne vienerius metus dirbtą, bet ir ją pačią. Gal dar būtų spėjusi išsigelbėti, jeigu ne pilnos rankos šlapių drobių, kurių gailėjusi paleisti. Taip amžiams ji ir prapuolė vandenyje.
Dar ir dabar blaškosi gražuolės Onos vėlė, kuri šaukia, kviečia, prašo pagalbos, – drobes iš Tatulos vandens išrinkti, ištraukti, į krantą išnešti. Ji apgaulinga – patikėsi jos žodžiais, tuoj įsitrauks amžiams pas save.
Kai migla virš Tatulos upės pakyla, žmonės kalba: ,,Raubo Ona vaikšto, talkininkų ieško“, o jeigu kas nuskęsta, sako, kad jau pasišaukė talkininką…
Bet jeigu tyra širdimi Onos paprašyti, ji visada padeda įsimylėjėliams, tereikia užrašyti mylimojo vardą, tris kartus ištarti: „Padėk, Raubo Ona, kad mylėtų be monų“ ir įdėti į Onos krepšelį.
Tekstas Ksaverijos Skujienės